tešlagalvis

tešlagal̃vis, -ė smob. (2) menk. 1. Slnt apie kvailoką, menko proto žmogų: Tešlagal̃vis toks bernas KzR. Tas tešlagal̃vis tik girtis moka Kn. 2. žr. tešlasnukis: Tešlagal̃vis nesiprausęs, apspuręs Mšk.